Šiandieną teismų bendruomenės vis atviriau dalinasi su visuomene informacija apie valstybės tarnautojų, teisėjų padėjėjų padėtį, reikalavimus norint dirbti teisme.
Diskutuojama apie jų darbo funkcijas, atlyginimą, psichosocialinę aplinką, patiriamas įtampas ir išgyvenimus darbe.
O kokia buvo tarnautojų, padedančių teismui vykdyti teisingumą, padėtis XX a. pr., atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę?
Šiuo rašiniu, remiantis istoriniais šaltiniais, apžvelgiamos to meto aplinkybės, turėjusios įtakos teismo darbuotojų veiklos ištakoms.
1918 m. pavasarį teisininkų komisijos prie Lietuvos Valstybės Tarybos (1, p. 207) pradėta kurti savarankiška Lietuvos teismų sistema. 1918 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtame Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme nustatyta trijų pakopų teismų sistema: taikos teisėjai, apygardų teismai ir Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, kaip aukščiausios instancijos teismas. Iš esmės veikė dvi instancijos: „<…> pirmoji – taikos teismas vieno asmens, ir apygardos teismas – kolegialinis, antroji instancija – Apygardos Teismas taikos teismams, Vyriausiasis Tribunolas – apeliacinė instancija apygardos teismams <…> (1, p. 208), kasacinės instancijos tuo metu dar nenumatyta. Pagalbiniai organai buvo Teismo Tardytojai, Teismo Antstoliai ir Notariatas (1, p. 13). Prokuratūra (valstybės gynėjai) (Valstybės gynėjus skirdavo Valstybės Tarybos prezidiumas, vėliau Prezidentas, teisingumo ministrui pasiūlius, o padėjėjus skyrė teisingumo ministras ir jie buvo prie Teismo), advokatūra (prisiekusieji advokatai ir privatiniai advokatai, pripažinti apygardos teismo eiti pareigas ir išsipirkę patentą) veikė prie teismų, kaip jų organinės dalys (1, p. 189). Pasak Alfredo Vilbiko, 1918 m. lapkričio 28 dieną „galima laikyti atskaitos tašku, kada Lietuvoje pradėjo kurtis teismai“ (5).
Po I pasaulinio karo 1918 m. gruodžio 14 d. „ <…> pirmojo Teisingumo Ministro p. Leono įsakymu Nr. 22 buvo paskelbta Lietuvos teismų steigimo diena 1918 metų gruodžio 15 d.“ (1, p. 24). Tačiau teismų kūrimasis Lietuvos Respublikoje reikalavo pradžios darbų. Be teritorinio teismų veiklos paskirstymo, patalpų gavimo, teisėjų etatų, teismų bendruomenei reikėjo spręsti ir teismo darbuotojų klausimą.
Kaip rašyta to laiko amžininkų, vokiečiams paliekant Lietuvą ir perdavus užsilikusias bylas, „darbo buvo daug, o tinkamų darbininkų maža. Jų tarpe nemaža buvo svetimtaučių, buvusių caro valdžios valdininkų, teismų tarnautojų, kurie traukė iš <…> Rusijos į Lietuvą. Nenuostabu, jeigu didoka teismo darbininkų pusė mokėjo tik vieną rusų kalbą“ (1, p. 29). Rusų kalbos kaip vartotinos teisme (pvz., protokolams rašyti, pasisakymams teismo posėdžiuose) palaipsniui atsisakyta, nustačius, kad teismo kalba yra lietuvių kalba (1, p. 213).
Kadangi darbuotojų, turinčių išsilavinimą bei išmanančių darbą teisme, stigo, tarnautojų buvo ieškoma ir gana savotišku tam laikui būdu. „Tuomet teismas darė kažką panašu į mobilizaciją: užklausdavo provincijoj gyvenantį kurį teisėją, ar kartais nėra nuovadoje žmonių, nusimanančių apie teismo darbą. Gavus teigiamą atsakymą, užkluptasis būdavo prašomas užimti bet kurią, jo išsilavinimui maždaug atatinkančią vietą <…>. Taip pav, buvo paskirti Šilalės dvaro savininkas Račinskas, Paežerio – Šimkevičius. Jie sutiko skiriami į teismo kandidatų vietas tik su sąlyga, kad galės darbuotis neišvažiuodami iš savo dvarų. Teismas leido jiems dirbti prie teismo tardytojo, o faktinai savo dvaruose“ (1, p. 30). Teismo kandidatais buvo priimami asmenys, norėjusieji ateityje dirbti teisėjais. Jais tapdavo tik atlikę praktiką ir išlaikę teisėjo egzaminą (5).
Apie finansinį valstybės tarnautojų aprūpinimą, kaip vieną iš veiksnių, susijusių su asmenų pritraukimu dirbti valstybės institucijoje, rašyta: „<…> valdininkų padėtis buvo bloga: <…> kai kur buvo praktikuojama, kad suimtus mokesčius paimdavę į algą, o iždui apie tai tik pranešdavę. Vėliau pradėta duoti į algą įvairūs maisto produktai: cukrus, miltai, avalinė“ (1, p. 30). Esant valstybėje sunkioms ekonominėms gyvenimo sąlygoms, teismo darbuotojai dirbo ir papildomus darbus, gaudavo atlyginimą iš skirtingų tarnybos vietų. „Pav. X buvo teismo sekretoriumi, o jo žmona laikė smuklę. Veik visi teismo nariai taip pat turėjo pašalinių uždarbių: daugiausia buvo juriskonsultais privatinių bankų arba valdžios įstaigų <…>“ (1, p. 31). 1924 m. teisingumo ministro įsakymu buvo uždrausta teismo darbuotojams, išskyrus įeinantiems į Lietuvos universiteto mokslo personalą, turėti dvi tarnybos vietas.
„1919 m. gruodžio 1 d. įstatymu, teismo darbuotojams ruošti, apygardos teismuose buvo priimami kandidatais išėję vidurinės mokyklos kursą ir nejaunesni kaip 20 met. amžiaus. Jie turėjo dirbti taikos teisėjų ir apygardos teismų raštinėse. Teismo kandidatai, neteisininkai, be aukščiau minėtos praktikos darbo, turėjo susipažinti su teisių teorijos mokslais, būtent: civiline teise, baudžiamąja teise, abiem procesais, romėnų teise ir teisės enciklopedija. <…> Kol nebuvo Lietuvoje universiteto, teisės teorijos mokslams įgyti, apygardos teismas galėjo steigti trumpesnio laiko teisės mokslo kursus, kviesdamas lektorių ir iš šalies. <…> Kandidatų mokymo laikas – netrumpesnis kaip 1 metai ir neilgesnis kaip 2 metai“ (1, p. 31). Pavyzdžiui, Kauno apygardos teisme teismo darbuotojams mokymus vesdavo teismo nariai (pirmininkas, pirmininko padėjėjas, teisėjai), prisiekusysis advokatas. Įdomu, kad pirmininko padėjėjais buvo vadinami teismo nariai, teisėjai, kurie, susikūrus teismo skyriams (baudžiamajam ir civiliniam), vadovavo ir vieno iš jų darbui (1, p. 35, 54, 55, 62; 2, p. 248, 295).
1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, apygardos teisme Kaune nustota dėstyti teisės mokslą, į teismą pradėta priimti tarnautojus, studijuojančius universitete. Nuo 1922 metų teismo kandidatais priimami tik baigę arba einantieji aukštus mokslus studentai. Nuo 1927 m. kandidatais skiriami tik baigę arba einantieji aukštus mokslus, bet tik aukštesniųjų kursų studentai. Be kvalifikacijos reikalavimų, teismo kandidatams nustatyta atlikti ir praktiką „<…> iki 6 mėn. apygardos teismo baudžiamajame skyriuje, tiek pat civiliniame skyriuje, tiek pat pas taikos teisėjus ir pas tardytojus“ (1, p. 37). Be to, manyta, jog „<…> reikalinga juos praktiškai supažindinti su darbu apygardos teismo pirmininko kanceliarijoje ir pas valstybės gynėją“ (1, p. 37). Kaip teismo kandidatai įgyja patirties, dirbdami įvairiose teisinio darbo srityse, matome ir Šiaulių Apygardos Teisme, kur XX a. 3 deš. pab. buvo „<…> devyni etatiniai teismo kandidatai, iš jų 3 vyresnieji ir 6 jaunesnieji ir vienas neetatinis. 3 iš jų su juridiniu mokslu. 3–4 kandidatai dirba baudž. skyriuje, 2–3 civiliniame skyriuje, vienas prokuratūroje, o kiti pas teismo tardytojus“ (1, p. 68).
Raštinės tarnautojų, dirbusių Kauno apygardos teisme, išsilavinimo skirtumai 1920 m. ir 1928 m. pažymėti šiose diagramose (1, p. 36):
1927 m. į teismą Kaune priimami neetatiniais tarnautojais tik Teisių fakulteto studentai, kurie sutinka dirbti po keletą mėnesių be atlyginimo, iki atsiras laisvų vietų. Pasitaikydavo, kad tokie neetatiniai tarnautojai dirbo be algos po keturiolika mėnesių (1, p. 36).
1929 m. sausio 1 d. Kauno apygardoje buvo toks taikos teismų darbuotojų skaičius (1, p. 88):
Marijampolės (Suvalkų) Apygardos Teisme „1920 metų pradžioj buvo jau 12 tarnautojų: 3 teisėjai ir 9 raštinės darbininkai, o metų pabaigoj jau 27 (tarp jų 10 teismo kandidatų) <…>“ (1, p. 53). 1929 m. sausio 1 d. Kauno Apygardos Teisme buvo „<…> 42 etatiniai raštinės tarnautojai ir 9 neetatiniai, dirbantieji be algos, kandidatai“ (1, p. 37).
Teismo kandidatai teisme padėdavo dirbti kanceliarijos darbą (1, p. 33). Pavyzdžiui, aprašyta, jog Šiaulių Apygardos Teismo civiliniame skyriuje dirbę teismo kandidatai „<…> sekretoriauja posėdžiuose ir padeda raštinės darbą dirbti“ (1, p. 67). Teismo sekretoriai (civilinių, baudžiamųjų skyrių) ir jų padėjėjai, raštininkai, parengdavo bylas teismui, stenografuodavo posėdžius ir pan. (3, p. 141).
Šiaulių apygardos teismo Civilinio skyriaus raštinė (apie 1931–1933 m.), A. Vilbiko asmeninio rinkinio nuotr.
{ Įdomu, kad ši nuotrauka gali atskleisti ir daugiau atspalvių. Ypač kai ji patenka besidominčio žmogaus akiratin. Lietuvos teismų istorijos žinovas Alfredas Vilbikas (kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas) taip pasidalino savo tyrinėjimų atradimais ir gyvu žodžiu: „<…> Kaip nustačiau, kad ši nuotrauka daryta apie 1931–1933 m., labai paprastai: nuotraukoje kairėje stovintis vyras yra teisėjas Peliksas Bug ailiškis, jis nuotraukoje įvardintas kaip vicepirmininkas, jis juo tapo 1923 m., dešinėje sėdinti moteris yra būsima teisėja Marija Milvidienė, kuri tapo teisėja 1933 m. <…> M. Milvidienė teismo kandidate Šiaulių apygardos teisme tapo 1931 m., o teisėja 1933 m. Taip pat pasikėlus ir išanalizavus turimas Šiaulių apygardos teismo darbuotojų nuotraukas M. Milvidienė yra tik 1931 m. nuotraukoje, tuo metu ji buvo M. Korzonaitė.“ }
Šiaulių apygardos teismo Kriminalinio (Baudžiamojo) skyriaus
sekretorius Martynas Čyžas sėdi dešinėje prie pirmo stalo (apie 1931–1933 m.),
A. Vilbiko asmeninio rinkinio nuotr.
„Didesnėse nuovadose (dažniausiai Kauno mieste) nuo 1927 met. pabaigos savarankiškai sprendžia bylas taik(os) teis. padėjėjai – vyresnieji teismo kandidatai“ (1, p. 87–88). Apie teismo kandidatų prie teisėjų savarankiškai spręstas (nagrinėtas) bylas yra pateikta duomenų šiose taikos teisėjų nuovadose: Kauno I nuovadoje – vyr. teismo kandidatas Domaševičius (1, p. 90), Kauno II nuovadoje – teismo kandidatė Juškytė, Kauno III nuovadoje – teismo kandidatas Giedravičius (1, p. 91), Kaišiadorių nuovadoje (Trakų apskr.) – jaunesnysis teismo kandidatas Stankovičius (1, p. 93). Taip pat aprašyta, kad prie teismo tardytojų savarankiškai dirbo šie teismo kandidatai: Kauno m. ir apskr. II nuovadoje vyr. teismo kandidatė Ruzgytė, Kauno m. ir apskr. III nuovadoje vyresn. teismo kandidatas M. Janilionis, Kauno m. ir apskr. IV nuovadoje neetatinis kandidatas Girštautas, Kauno m. ir apskr. V nuovadoje jaun. teismo kandidatas K. Grigaliūnas-Grigaitis (1, p. 122), Kaišiadorių nuovadoje (Trakų apskr.) vyr. teismo kandidatas Eirošius (1, p. 123).
Jonavos teismo posėdžių namas ir salė 1930 m. spalio 4 d., nuotraukų centre – teisėjas A. Mickevičius, Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
1933 m. įvyko teismų reforma. Naujas Teismų santvarkos įstatymas nustatė keturių grandžių teismų sistemą: apylinkių (prieš reformą buvo taikos teisėjo nuovada), apygardų teismus, Apeliacinius rūmus ir Vyriausiąjį Tribunolą. Apeliaciniai rūmai užpildė trūkstamą grandį Lietuvos teismų sistemoje, nes bylos, išnagrinėtos apygardų teismuose, galėjo būti skundžiamos Apeliaciniams rūmams (5).
Vilkijos apylinkės teismo darbuotojai prie teismo namo 1936 m., Marmų asmeninio archyvo nuotr.
Apibendrinant, matyti, jog pačioje valstybės gyvavimo pradžioje besikuriantiems Lietuvos Respublikos teismams trūko darbuotojų, mokančių lietuvių kalbą, su patirtimi, profesiniu išsilavinimu. Laikmečio visuomeniniai ir ekonominiai veiksniai, nulemti pasaulinio karo pabaigos, turėjo įtakos ir darbo valstybės tarnyboje atlyginimui. Tačiau, kaip to meto amžininkai mini, šiuos trūkumus atstodavo geri norai, atsidavimas. O daugiau bedirbdami, geriau pažindami gyvenimą darbuotojai teismuose įgijo prityrimo (1, p. 215). Besiremdami praeities aplinkybėmis, galime liudyti, jog tai turėjo reikšmės teismo darbuotojų veiklos ištakoms ir yra dabartinio teisėjo padėjėjo pareigybės pagrindas.
• Teisėjų padėjėjų asociacijos vardu rašinį ruošė Gintautas Kasperavičius (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų teisėjo padėjėjas), darbą pastebėjimais papildė ir medžiaga pasidalino Lietuvos teismų istorijos žinovas Alfredas Vilbikas (kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas).
Šaltiniai:
- Lietuvos teismas 1918–1928, redagavo A. Kriščiukaitis, Teisingumo ministerijos leidinys, Kaunas, 1930 Vytauto Didžiojo metai, Spindulio B-vės spaustuvė;
- Vilbikas A., Šiaulių apygardos teismų istorija (1915–1945 ir 1990–2004): skirta Šiaulių apygardos teismo dešimties metų jubiliejui paminėti, Saulės spaustuvė, Šiauliai, 2005;
- Liekis A., VĮ „Mokslotyros institutas“, Teisė ir teisingumas Lietuvoje, I dalis (iki 1940 m.), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 90-mečiui, spausdino AB „Aušra“, Kaunas, 2008, p. 141 (cituota iš Toleišis Z., Lietuvos teismų sutvarkymas, K., 1992, p. 5, 6);
- Alfredo Vilbiko, kadenciją baigusio Šiaulių apygardos teismo teisėjo, asmeninis rinkinys;
- prieiga: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35668-a-vilbikas-apie-lietuvos-teismus-1918-1940-metais ;
- prieiga: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/lietuvos-respublikos-valdzios-istaigu-kurimasis-ir-raida-19181940-m.-lcva/exh-70/teisingumo-ministerija/case-307#slide9 ;
- prieiga: https://modernizmasateiciai.lt/vilkijos-apylinkes-teismas/ ;
- prieiga: https://www.lat.lt/veikla/apie-teisma/istorija/26 ;
- prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-respublikos-teismu-sistema-1918-1940/ .
