Tėviškės namų bendruomenės iniciatyva kovo 24 d. Kauno kolegijos Alytaus fakultete buvo surengta diskusija, skirta savanoriškai veiklai ir šios veiklos koordinavimo problemoms aptarti.
Renginys subūrė nevyriausybinių organizacijų atstovus, Užimtumo tarnybos bei regiono viešojo sektoriaus specialistus ir praktikus, siekiančius stiprinti savanorystės kultūrą bei jos organizavimo kokybę Pietų Lietuvoje.
Stiprios savanorių bendruomenės paieškos
Diskusiją pradėjo moderatorė Vida Grišmanauskienė, kviesdama susimąstyti, kas iš tiesų sudaro stiprią savanorių bendruomenę.
Buvo akcentuota, kad savanorystė nėra vien tik geranoriška veikla – tai struktūruotas procesas, reikalaujantis koordinavimo, motyvavimo ir ilgalaikės strategijos.
Stipri bendruomenė formuojasi tada, kai savanoriai jaučiasi reikalingi, mato savo indėlio prasmę ir gauna tinkamą palaikymą.
Gerosios praktikos Lietuvoje
Diskusijoje pristatyta savanoriškos veiklos koordinavimo patirtis Lietuvoje. Savo įžvalgomis dalijosi savanorystės programų koordinatorė Toma Dvilevičienė iš VšĮ „Ne imti, bet duoti“ (Vilnius), pabrėžusi individualaus darbo su savanoriais svarbą bei jaunimo įtraukimo iššūkius.
Savanorių centro vadovė Laura Galdikaitė iš VšĮ „Actio Catholica Patria“ (Kaunas) pristatė sistemingą savanorių rengimo ir lydėjimo modelį, kuris padeda užtikrinti savanoriškos veiklos tęstinumą.
Į diskusiją Alytuje atvykusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros grupės patarėja Viktorija Medžiaušaitė-Ancevičė apžvelgė valstybės vaidmenį stiprinant nevyriausybinį sektorių ir savanorystės politiką, pristatė ministerijos numatomas iniciatyvas ir programas, planuojamas įgyvendinti artimiausiu metu, kurios, tikimasi, sustiprins savanoriškos veiklos plėtrą visoje Lietuvoje.
Pranešėjai atkreipė dėmesį, kad sėkminga savanorystė neatsiejama nuo nuoseklaus ir profesionalaus koordinavimo – nuo aiškiai apibrėžtų veiklų iki nuoseklaus savanorių ugdymo.
Kryptingo koordinavimo svarba Pietų Lietuvai
Diskusijos pabaigoje VšĮ „Tėviškės namai“ vadovas Jonas Balaika pasidalijo 15 metų patirtimi koordinuojant savanorišką veiklą, akcentavo kryptingos savanoriškos veiklos koordinavimo naudą ir pateikė pasiūlymus, kaip būtų galima kurti ir stiprinti savanorystės koordinavimą Pietų Lietuvoje.
Buvo išskirta, kad regionuose, tokiuose kaip Alytaus apskritis, savanorystė dažnai vyksta fragmentiškai, trūksta unifikuotos savanorystės programos, kuri padėtų sujungti savanorius ir organizacijas.
Bendru sutarimu diskusijos dalyviai pritarė, kad nuosekliai Pietų Lietuvoje dirbanti koordinuojanti organizacija galėtų veikti kaip tarpininkas tarp savanorių ir juos priimančių organizacijų, padėti užtikrinti išsamesnę informacijos sklaidą apie savanorystės galimybes, nuolat organizuoti mokymus ir konsultacijas bei stiprinti savanorių motyvaciją ir kompetencijas.
Diskusijos dalyvių išreikštas aiškus poreikis turėti savanoriškos veiklos koordinavimu užsiimančią NVO Alytaus regione. Šis poreikis galėtų būti grindžiamas keliais aspektais:
- Fragmentuota veikla – savanorystės iniciatyvos dažnai vykdomos pavieniui, trūksta bendros koordinacijos.
- Informacijos stoka – gyventojai ne visuomet žino apie savanorystės galimybes, ypač mažesnėse, ne tarptautinėse organizacijose ir bendruomenėse.
- Savanorių išlaikymo problema – be nuoseklaus koordinavimo savanoriai dažnai praranda motyvaciją.
- Regioninė atskirtis – mažesniuose miestuose ir miesteliuose savanorystės infrastruktūra yra silpnesnė nei didmiesčiuose.
Renginio dalyviai aktyviai dalijosi savo organizacijų savanoriškos veiklos patirtimi ir pabrėžė, kad būtent mažesnėms organizacijoms bei vietos bendruomenėms labiausiai trūksta tiek informacijos, tiek koordinavimo mechanizmų.
Tai riboja savanorystės plėtrą ir mažina jos potencialų poveikį regiono socialinei gerovei.
Diskusijoje pasisakiusi Alytaus miesto savivaldybės tarybos narė Ona Balevičiūtė akcentavo, kad COVID-19 ir pabėgėlių iš Ukrainos krizės metu savanorių vaidmuo ženkliai prisidėjo prie šių problemų sprendimo, todėl kryptingas ir organizuotas savanoriškos veiklos koordinavimas galėtų tapti reikšminga parama ne tik nevyriausybinėms, bet ir savanorišką veiklą vykdančioms valstybinėms institucijoms bei bendruomenėms.
Ji taip pat pabrėžė, kad, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, savanorystė gali prisidėti prie nacionalinio produkto kūrimo ir turėti apčiuopiamą ekonominę naudą valstybei.
Tačiau tam būtinos kryptingos investicijos – skiriamos lėšos savanorystės koordinavimo sistemai kurti ir palaikyti.
Diskusija ir ateities perspektyvos
Renginys baigėsi apskritojo stalo diskusija, vykusia neformalioje aplinkoje prie puodelio kavos.
Dalyviai dalijosi įžvalgomis, siūlymais ir praktinėmis idėjomis, kaip stiprinti savanorystę Pietų Lietuvoje.
Diskusijos pabaigoje dalyviai pritarė savanoriškos veiklos koordinuojančios įstaigos paieškai Alytaus apskrities regione bei sutarė aktyviai įsitraukti į organizatorių siūlomus savanorių koordinavimo ir mentorystės mokymus, planuojamus antrą šių metų ketvirtį.
Diskusijos organizatorių viso regiono organizacijų atstovai pakviesti prisijungti prie šių mokymų – savo norą dalyvauti galima išreikšti registruojantis el. paštu info@dzukijossavanoriai.lt.
Apibendrinant galima teigti, kad renginys ne tik atskleidė esamą situaciją, bet ir išryškino aiškią kryptį – siekiant tvarios savanorystės plėtros, būtinas profesionalus koordinavimas, stiprus nevyriausybinis sektorius ir bendras institucijų bei bendruomenių įsitraukimas.
• Finansuota iš Nevyriausybinių organizacijų institucinio stiprinimo projekto „Tėviškės namų bendruomenės teikiamų psichosocialinių paslaugų kokybės gerinimas ir plėtra“ lėšų.
